Kai gerai dirbi, gerai ir pailsėti moki

Kartą per metus mūsų įstaigos kolektyvas susiruošia į edukacinę pažintinę kelionę. Juk norint mokyti ir ugdyti vaikus, reikia ir pačiam plėsti savo akiratį, stengtis daugiau sužinoti, o svarbiausia, kartais ir pailsėti, kad darbe būtum linksmas ir neštum laimę ir gėrį kitiems.

Tokį tikslą turėjo kolektyvas ir šį kartą, gegužės 13 d. nusprendęs nušauti du „zuikius“: ryte aplankyti Kupiškio rajone įsikūrusį Adomynės dvarą, o po pietų pasigrožėti tulpėmis ir sudalyvauti Burbiškių dvaro Tulpių žydėjimo šventėje.

Išvyka buvo puiki. Adomynės dvare mus pasitiko dvaro ponų tarnaitė, kuri aprodė dvaro teritoriją, papasakojo Adomynės istoriją. O etnografinis ansamblis „Jara“ mus ir sutiko su šio krašto dainom, ir visą laiką linksmino, ir su dainom į tolimesnį kelią palydėjo. Pasigrožėję dvaru, pasiklausę pasakojimų apie dvaro vaiduoklius, dešine ranka per kairį petį metę druskos žiupsnelį, kad visur ir visada laimė lydėtų, buvome pasodinti už stalo, kur dvaro gaspadinės vaišino mus kaimiškais lašinukais, raugintais agurkiukais, skania daržovių sriuba. Ir kai jau atrodė, kad pilvai sprogs nuo vaišių, į stalą buvo paduotos Pagrabinės bandelės, kurios anot šeimininkių tuoj tuoj gaus kulinarinio paveldo sertifikatą.

Nustebome ir, žinoma, tuoj pradėjome klausinėti apie tokį keistą bandelių pavadinimą. O, pasirodo, pavadinimas kilęs nuo tiesioginės bandelių paskirties: anais laikais, kai visas kaimas eidavo pagerbti mirusiojo, o kaimo žmonės, nors ir būdami neturtingi, laikė pareiga pavaišinti kiekvieną atėjusį ir sugalvojo tokias bandeles kepti. Ir darbo ne tiek daug, ir produktų visada po ranka buvo: miltai, varškė, kiaušinis, cukrus ir druska. Na, o jei ko nebuvo, tai, anot mums pasakojusių šeimininkių, anais laikais kaimynai paskolindavo nelaimės ištiktą žmogui.

Nors pavadinimas ir nebuvo ausiai malonus, bet skonis Pagrabinių bandelių buvo neapsakomas.

Sočiais pilvais, pilna galva įspūdžių, padėkojome Adomynės dvaro prižiūrėtojams ir iškeliavome į kitą dvarą, kuriame žydi daug tulpių.

Radviliškio rajono Burbiškių dvaras pasitiko mus mašinų ir autobusų kamščiais, ne mes vieni norėjome atidarymo šventėje pabuvoti. Bet, palikę autobusą vairuotojo priežiūrai, kuo skubiau nulėkėme į dvarą. O jau ten akys apraibo nuo tulpių žiedų grožio ir spalvų margumo. Ir nors pavasario išdaigos ir šitame dvare apšaldė daug tulpių, šaltis buvo bejėgis sunaikinti visą grožį. Gal nematėme visų 400 čia augančių tulpių rūšių, bet tiek, kiek matėme, mums patiko. Pasidžiaugę šiuo grožiu, prisifotografavę po vieną ir būriais, lankėme mugę, kurioje buvo visko: nuo sodininkams siūlomų tulpių ir kitų daržo ir sodo sėjinukų ir daigų iki darbščių meistrų pagamintų įvariausių, ir ūkiui naudingų, ir grožį teikiančių, daiktų. O kur dar ištisos eilės palapinių, su visokiais skanumynais. Kas nenorėjo po mugę ilgai vaikščioti, tas žalioje pievelėje galėjo klausytis puikių dainininkų koncerto. Šventės organizatoriai apie viską pagalvojo. Kiekvienas radome, ko norėjome. O, svarbiausia, kad mus dar ir saulutė labai labai šildė.

Nuvargę, tačiau pilni įspūdžių, nors ir labai nenoriai, rinkomės prie autobuso ir pasukome Visagino link. Viena diena, tačiau kiek pamatyta ir sužinota… Pirmadienį net į darbą su didesniu noru keliausime… O kai kas iš auklėtojų jau pradėjo ir atostogauti. Atsisveikindami pastarosioms palinkėjome ir toliau taip smagiai atostogauti ir pailsėjus sugrįžti į darbą. Vaikai ir likęs kolektyvas jų nekantriai lauks…

Nuomonės / pastebėjimai