Žiema, žiema, bėk iš kiemo!

Viskas prasidėjo linksmai ir triukšmingai, į šventę atskuodė ožka su ožiu ir mažaisiais ožiukais. Jie šoko, straksėjo, trepsėjo kojomis ir garsiai dainavo, kviesdami visus pabusti iš žiemos snaudulio. Jų skambūs balsai ir smagūs šokiai užkrėtė gera nuotaika visus susirinkusius.

Netrukus pasirodė ir garnys, išdidus, aukštas, smalsiai besidairantis. Jis tarsi tikrino, ar jau metas žadinti žemę ir kviesti pavasarį. Vaikai plojo, juokėsi, kartu judėjo, šoko ir taip visi pamažu sušilo, išsibudino, įsitraukė į tikrą Užgavėnių šėlsmą.

Atėjo ir svarbiausias šios šventės momentas, išsiaiškinti, kas gi tikrasis šeimininkas Lašininis ar Kanapinis. Triukšmaudami, šaukdami, skanduodami visi nuskubėjo prie liudininkės Morės. Virvės traukimo rungtis buvo įtempta, nei viena pusė nenorėjo nusileisti. Galiausiai paaiškėjo, kad šiemet laimėjo Kanapinis! Tai reiškė, kad žiema turi trauktis, o pavasaris jau nebetoli.

Sudeginę Morę simboliškai atsisveikinome su šalčiu, tamsa ir visais sunkumais, kuriuos atsinešė žiema. Kartu garsiai kvietėme pavasarį ateiti kuo greičiau su saule, šiluma ir nauja pradžia.

Po visų linksmybių, sušilę ir išalkę, skubėjome į savo grupes, kur laukė sočios vaišės. Juk Užgavėnės – tai diena, kai reikia prisivalgyti gardžiai ir gausiai, kad metai būtų sotūs, linksmi ir turtingi gerų emocijų